Pripsas (dingęs 2008 10 13)kažkur...
kodėl...
- 2 mėnesiai
- 163
- 13 Komentarai
na ką...šy kart rašysim šeimininkės vardu...
Ir vėl tas pats...šy kartą gal net baisiau...ir svarbiausia kad nelebai matosi vaistų poveikis...Taip,Pripsas ėda,bet yra labai mieguistas...gal nebėra tos didelės slogos ir užtraiškanojusių akyčių,bet yra tas silpnas ir bejėgis katinėlis,vis dar kovojantis dėl išlikimo...Iš šono žiūrint bandau apsimesti ir save drąsini,kad jis pasveiks,kad mieguistumas dėl to nes katik suleidom vaistus...bet taip nėra.
Kai vakar gryžtant iš veterinaro sustojom prie parduotuvės,aš likau viena su Pripsu mašinoje...Ir kažkaip užsinorėjo pažiūrėti iš tikro kaip viskas yra...
Pakėliau Pripsiuką už pažastų,et jis per daug nesuregavo...tik žvilgtelėjo ir vėl užsimerkė,tad pasodinau jį ant kelių ir stebėjau kas bus...o Pripsas užuot būtų sėdėjes -tiesiog nuleipo ant mano rankų,atrodė kad jau viskas...Tikrai,vaizdas buvo toks..bet pažiūrėjau į pilvą...jis dar kvėpavo...
Mane neraminop vienas dalykas...iš tikrųjų tą minutę pamaniau kad ši diena jaum paskutinė,gal net ne diena o valandos...Net neina įsivaizduoti kol to nepatiri...Katinėlis tiesiog nuleipsta ant tavo rankų,atrodo kaip negyvas....visiškai bejėgs...ir jau tik mintimis galintis pakovoti su šiuo pasauliu,nes kūnas per sunkus kad jis jį valdytų...
Dabar jau Bagyros kačiukai už jį daug storesni ir didesni nors visu mėnesiu mažesni...Atrodo lyg Pripsiukas būtų nustojęs augti...
Taigi,ačiū Dievui,vakar dar nebuvo jo paskutinė diena kaip aš maniau.Kadangi buvo labai šalta jis miegojo virtuvėj ,o šiandien vėl paleidom į lauką...Nežinau kaip bus...Jau kai kurie giminaičiai sako kad nieko nebegalima padaryti,jo likimas aiškus...Bet aš nenoriu su tuo susitaikyti ir nemanau kad to nori Pripsas,jei jau pradėjome eiti...tai ir eisime iki galo...nesvarbu kas nutiks...
Ir vėl tas pats...šy kartą gal net baisiau...ir svarbiausia kad nelebai matosi vaistų poveikis...Taip,Pripsas ėda,bet yra labai mieguistas...gal nebėra tos didelės slogos ir užtraiškanojusių akyčių,bet yra tas silpnas ir bejėgis katinėlis,vis dar kovojantis dėl išlikimo...Iš šono žiūrint bandau apsimesti ir save drąsini,kad jis pasveiks,kad mieguistumas dėl to nes katik suleidom vaistus...bet taip nėra.
Kai vakar gryžtant iš veterinaro sustojom prie parduotuvės,aš likau viena su Pripsu mašinoje...Ir kažkaip užsinorėjo pažiūrėti iš tikro kaip viskas yra...
Pakėliau Pripsiuką už pažastų,et jis per daug nesuregavo...tik žvilgtelėjo ir vėl užsimerkė,tad pasodinau jį ant kelių ir stebėjau kas bus...o Pripsas užuot būtų sėdėjes -tiesiog nuleipo ant mano rankų,atrodė kad jau viskas...Tikrai,vaizdas buvo toks..bet pažiūrėjau į pilvą...jis dar kvėpavo...
Mane neraminop vienas dalykas...iš tikrųjų tą minutę pamaniau kad ši diena jaum paskutinė,gal net ne diena o valandos...Net neina įsivaizduoti kol to nepatiri...Katinėlis tiesiog nuleipsta ant tavo rankų,atrodo kaip negyvas....visiškai bejėgs...ir jau tik mintimis galintis pakovoti su šiuo pasauliu,nes kūnas per sunkus kad jis jį valdytų...
Dabar jau Bagyros kačiukai už jį daug storesni ir didesni nors visu mėnesiu mažesni...Atrodo lyg Pripsiukas būtų nustojęs augti...
Taigi,ačiū Dievui,vakar dar nebuvo jo paskutinė diena kaip aš maniau.Kadangi buvo labai šalta jis miegojo virtuvėj ,o šiandien vėl paleidom į lauką...Nežinau kaip bus...Jau kai kurie giminaičiai sako kad nieko nebegalima padaryti,jo likimas aiškus...Bet aš nenoriu su tuo susitaikyti ir nemanau kad to nori Pripsas,jei jau pradėjome eiti...tai ir eisime iki galo...nesvarbu kas nutiks...




Komentarai